Pažvelk vaikeli, medžiai kaip paniūrę...
Pamynę puošnų rūbą sau po kojom.
Kokia rimtis,
Koks įtarus gražumas
Advento naktį miglomis nuklostė.
Pažvelk ir įsileiski sau į širdį
Gražumą neregėtą.
Pakelk akis į dangų, kur aušrinė šviečia.
Adventas tai laukimas,
Kad tavoj širdy kažkas užgimtų.
Jau laikas tau suvokti,
Kad žmonės šioj žemėj gyvena,
Jau laikas tau pajusti,
Kad nevalia į širdį įsileisti blogio,
Kad rankos tavo skirtos
Varstančiam paremti,
Kad lūpos duotos
Žodžiui tik geram ištarti.